Organized By Lenkijos institutas Vilniuje - Instytut Polski w Wilnie
Jašiūnų Balinskių dvaro rūmai (54.436100, 25.299070)
[pl] Wystawa „Europa w rodzinie. Ziemiaństwo polskie w dwudziestym wieku” 18 maja – 18 czerwca, Pałac Balińskich w Jaszunach (ul. Śniadeckiego 2) Otwarcie wystawy: 18 maja 2017 r. o godz. 14.00 „Z ziemiaństwem polskim historia w XX w. obeszła się dość brutalnie – najpierw zlikwidowano je jako grupę społeczną, niszcząc przy okazji z dużym zaangażowaniem jego dorobek materialny, następnie przez długie dziesięciolecia nie pozwalano o nim pisać, skazując na zapomnienie i wymazanie ze świadomości społecznej” – napisał historyk Tadeusz Epsztein. Celem multimedialnej wystawy, która pokazywana będzie na Litwie z inicjatywy Instytutu Polskiego w Wilnie, jest ukazanie ziemiaństwa jako zjawiska historycznego i kulturowego, na którego wartościach wychowywali się najwspanialsi Polacy. Na wystawie zostaną pokazane losy ośmiu rodzin ziemiańskich: Czapskich, Donimirskich, Gombrowiczów, Janta-Połczyńskich, Lanckorońskich, Pileckich, Radziwiłłów, Lutosławskich. Otwarcie wystawy poprzedzi wykład dr Agnieszki Łuczak, naczelnika Oddziałowego Biura Edukacji Narodowej Instytutu Pamięci Narodowej w Poznaniu nt. historii i losów ziemiaństwa polskiego. Spotkanie w języku polskim. Wstęp wolny. Organizatorzy: Oddziałowe Biuro Edukacji Publicznej Instytut Pamięci Narodowej w Poznaniu, Polskie Towarzystwo Ziemiańskie, Lenkijos institutas Vilniuje - Instytut Polski w Wilnie, Šalčininkų kultūros centras, Pałac Balińskich w Jaszunach [lt] Paroda „Europos giminės. Dvidešimto amžiaus lenkų dvarininkija“ Gegužės 18 d. – birželio 18 d., Jašiūnų Balinskių dvaro rūmai (Sniadeckio g. 2) Parodos atidarymas: gegužės 18 d. ,14 val. „Lenkų dvarininkijai XX a. istorija buvo žiauri – iš pradžių jie buvo panaikinti kaip visuomenės grupė, kartu kiekviena proga naikinant jų materialinį paveldą, vėliau ištisus dešimtmečius nebuvo leidžiama apie juos rašyti, taip pasmerkiant juos užmarščiai ir ištrinant iš visuomenės sąmonės” – rašė istorikas Tadeuszas Epszteinas. Parodos tikslas – pristatyti dvarininkiją kaip istorinį ir kultūrinį reiškinį, kurio vertybių sistema įtakojo ne vieno iškilaus lenko savimonės formavimąsi. Paroda supažindina su 8 lenkų dvarininkų giminėmis: Czapskiais, Donimirskiais, Gombrowicziais, Janta-Połczyńskiais, Lanckorońskiais, Pileckiais, Radvilomis, Lutosławskiais. Paroda parengta lenkų, anglų ir prancūzų kalbomis. Prieš parodos atidarymą dr. Agnieszka Łuczak, Tautos atminties instituto Poznanės edukacijos biuro vadovė skaitys paskaitą apie lenkų dvarininkiją. Renginys lenkų kalba. Įėjimas laisvas. Organizatoriai: Tautos atminties instituto Poznanės edukacijos biuras, Lenkijos dvarininkų draugija, Lenkijos institutas Vilniuje, Šalčininkų rajono savivaldybės kultūros centras, Jašiūnų Balinskių dvaro rūmai +++ Ziemiaństwo polskie Ziemianie w potocznym rozumieniu byli posiadaczami lub dzierżawcami majątków ziemskich o powierzchni ponad 50 lub 100 hektarów, w zależności od regionu kraju. W większości wywodzili się ze stanu szlacheckiego i byli potomkami dawnych rycerzy, którzy za swoją służbę otrzymali jeszcze w średniowieczu ziemię od władców. Z czasem ich głównym źródłem utrzymania stało się rolnictwo. Wiele majątków znajdowało się w posiadaniu jednej rodziny przez kilka pokoleń lub kilkaset lat. W XIX w. do polskiego środowiska ziemiańskiego zaczęli dołączać zamożni przedstawiciele mieszczaństwa i wolnych zawodów pochodzenia polskiego i obcego. Przez zakup majątków ziemskich lub poprzez zawierane małżeństwa nowi przedstawiciele szybko wtapiali się w środowisko „starych” ziemian o szlacheckim rodowodzie. Liczebność ziemian w II Rzeczpospolitej szacuje się na około 110 tys. osób, czyli 0,36 proc. ludności państwa. Ziemianie byli postrzegani przez ogół społeczeństwa jako elita narodu i sami się za taką uważali. Środowisko ziemiańskie zawsze charakteryzowała duża aktywność i uczestnictwo w organizacjach społecznych, kulturalnych, gospodarczych. „Wyższe urodzenie pociąga za sobą przede wszystkim większe obowiązki, a nie tylko przywileje” – napisał Wincenty Lutosławski w 1939 roku. Ziemianie często inicjowali powstanie rozmaitych organizacji, często je finansując (szkoły, straż pożarną, domy ludowe, biblioteki, kółka i towarzystwa rolnicze). Z racji swej pozycji mieli możliwość pełnienia roli lokalnych liderów. Często pracowali w samorządzie lokalnym, do którego byli wybierani przez miejscową społeczność. Ziemianie mieszkali w swoich siedzibach zwanych dworami i pałacami, które były otoczone parkami. Dwór, symbol ziemiaństwa, postrzegany był zawsze jako nieodłącznie związany z tą grupą społeczną. Jednocześnie był trwale związany z polską kulturą, krajobrazem i historią. Zdecydowana większość siedzib ziemiańskich pochodziła z XVIII i XIX wieku i przez pokolenia służyła swoim właścicielom. W miarę potrzeb i zmieniającej się mody siedziby te były rozbudowywane i modernizowane. Były gniazdem rodzinnym i symbolem trwania i siły polskiej tradycji. Niemal w każdej siedzibie były cenne zabytki historyczne i dzieła sztuki. Obowiązujący był cykl portretów przodków, umieszczony na ścianach w jadalni lub salonie, który miał świadczyć o starożytności rodu. Na portretach podkreślano zasługi osób z rodziny – jeśli piastowali wysokie stanowiska lub uczestniczyli w ważnych wydarzeniach historycznych. Lenkų dvarininkija Paprastai dvarininkais buvo vadinami žemės plotų, priklausomai nuo regiono, didesnių nei 50 ar 100 hektarų, savininkai arba nuomininkai. Dažniausiai jie būdavo bajoriškos kilmės, tolimi senovės riterių palikuonys, dar viduramžiais už savo tarnybą gavę žemės iš valdovų. Ilgainiui jų pagrindiniu pajamų šaltiniu tapo žemės ūkis. Daug dvarų priklausė tai pačiai šeimai keletą kartų, kelis šimtus metų. XIX a. lenkų dvarininkų gretas ėmė papildyti turtingi lenkų ar kitų tautybių miestelėnų sluoksnio ir laisvųjų profesijų atstovai. Pirkdami žemes ar sudarydami santuokas naujieji dvarininkai greitai įsiliedavo į „senųjų” dvarininkų su bajoriškomis šaknimis aplinką. Dvarininkų skaičius II Respublikoje buvo apie 110 tūkst. žmonių, arba 0,36 proc. šalies gyventojų. Visuomenės dvarininkai buvo laikomi tautos elitu, tokiais jie laikė save ir patys. Dvarininkų bendruomenei visuomet buvo būdinga aktyvus dalyvavimas visuomeninėse, kultūrinėse, ūkinėse organizacijose. „Aušta kilmė – tai ne tik privilegijos, visų pirma tai dideli įsipareigojimai” – 1939 metais rašė Wincentas Lutosławskis. Dvarininkai inicijuodavo įvairių organizacijų kūrimą, dažnai jas ir finansuodavo (mokyklas, ugniagesių tarnybas, liaudies namus, bibliotekas, žemdirbių būrelius ir draugijas). Dėl savo užimamos padėties jie dažnai būdavo vietiniais lyderiais. Išrinkti vietinės bendruomenės jie dirbdavo vietos savivaldoje. Žemvaldžiai gyvendavo parkų apsuptose sodybose, vadinamose dvarais ir rūmais. Šio sluoksnio simbolis dvaras visuomet buvo suvokiamas kaip neatskiriama šios visuomenės grupės dalis. Kartu šis simbolis buvo neatskiriamai suaugęs su lenkų kultūra, kraštovaizdžiu ir istorija. Didžioji dauguma dvaro sodybų buvo įkurtos dar XVIII ir XIX amžiais ir tarnavo savininkams ištisas kartas. Pagal poreikius ir besikeičiančias madas šios sodybos būdavo perstatomos ir modernizuojamos. Jos buvo giminės lizdas ir lenkiškų tradicijų patvarumo bei jėgos simbolis. Bemaž kiekvienoje sodyboje būta vertingų istorinių daiktų ir meno kūrinių. Juose būtinai būdavo protėvių portretų galerija valgomajame arba salone, turėjusi liudyti giminės senumą. Portretuose būdavo pabrėžiami giminės narių, užėmusių aukštus postus arba dalyvavusių svarbiuose istoriniuose įvykiuose, nuopelnai.